Dofaro gubernija Omane – tai natūraliai augančio bosvelijos medžio gimtinė, dar vadinama Ladano žemė. Per ją driekiasi istorinis Smilkalų kelias. Šis prekybinis kelias labiausiai klestėjo tarp VII a. pr. m. e. ir II a. m. e. Juo būdavo gabenami smilkalai, indiški prieskoniai, šilkas, auksas, brangakmeniai, plunksnos ir kitos prekės.
Ladano žemėje išlikusioje Wadi Dawkah oazėje auga smilkalinės bosvelijos medžiai (Boswellia sacra), iš kurių gaminami smilkalai. Be to, stūkso gyvybiškai svarbios karavanų oazės Shishr / Wubar statinių liekanos, kur apsistodavę senovės prekeiviai. Šios oazės ir gretimi Persijos įlankos Choras Rori bei Al-Balid uostai reprezentuoja ilgus šimtmečius gyvavusią prekybą smilkalais senovės ir viduramžių pasaulyje.
Ladano žemė 2000 m. buvo įtraukta į UNESCO saugomo pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
Kalbant apie bosvelijos medžio dervos sąvokas, žodis smilkalai yra tapęs bendriniu pavadinimu visoms kvapnioms smilkstančioms substancijoms pavadinti. Rusai perėmė seną hebrajišką žodį ладан, kuriuo kvapiąją dervą verčia Biblijos tekstuose. Stačiatikių maldos namuose ladanas ir dabar dar naudojamas kaip smilkalai, kurie turi neginčijamą raminantį, gydomąjį poveikį.
Kad atskirtume nuo kitų smilkalų, šią kvapnią dervą kartais vadiname frankincensu. Frankincensas reiškia iš senosios anglų kalbos verčiant – „tikrieji smilkalai“ (sen. angl. frank „tikras“) arba verčiant iš prancūzų kalbos – „prabangūs smilkalai“ (pranc. franc „prabangus“).
Arabai pieningas smilkalų medžio išskyras vadina al luban „pienas“. Al luban buvo anglizuotas ir virto olibanu, kuris yra dar vienas tikrųjų smilkalų pavadinimas.
Auksą, ladaną ir mirą – šias tris brangenybes iš Rytų šalies atkeliavę Trys Karaliai padovanojo kūdikėliui Jėzui. Kuomet trys karaliai aplankė kūdikėlį Jėzų, Kasparas įteikė jam dovanų smilkalą – ladaną kaip didžiausią brangenybę, kurią tuomet buvo galima rasti žemėje. Daugiau nei 5000 metų žmonija miltelių, aliejų, tepalų ir tvarsčių ar smilkalų pavidalu naudoja ladaną ar frankincensą tokios daugybės negalavimų gydymui, jog apie jį beveik galima kalbėti kaip apie vaistą nuo visų ligų.
Seniausias rašytinis dokumentas, kuriame ladanas ar frankincensas paminėtas kaip natūrali gydomoji priemonė, yra egiptiečių Eberso papirusas. Kalbant apie graikų-romėnų antiką, ladanas minimas beveik visų didžiųjų gydytojų, natūraliosios medicinos žinovų ir botanikų raštuose. Hipokratas priskiria ladaną dažniausiai minimoms ir rekomenduojamoms gydomosioms priemonėms. Viduramžių Europoje ladano dervą ypatingai rekomendavo naudoti abatė Hildegard von Bingen, persų kilmės gydytojas ir filosofas Avicena, šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas ir kt.
Taigi, bosvelija, smilkalas, ladanas, frankincensas ar olibanas turi gilią ir iki šių dienų nepamirštą istoriją, o taip pat platų panaudojimą.
Taip pat skaitykite: